Kritika – neišvengiama autoriaus palydovė

Kritika – neišvengiama kūrybinės kelionės palydovė. Vieni jos bijo, kiti trokšta, o dar kiti ignoruoja. Šiandieniniame pasaulyje, neturinčiame aiškių autoritetų, kartais sudėtinga atskirti, kuo tikėti, o kuo ne. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne kritika aiškinama kaip kurio nors darbo vertinimas, nagrinėjimas, aptarimas ir neigiamumų iškėlimas. Antroji reikšmė – mokslo, literatūros ir dailės kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas; literatūros žanras. Būtent čia atsiranda ir neaiškumų: jeigu tai atskiras žanras, tai kritikuoti kompetencijos turi ne visi? O kaip tuomet skaitytojų komentarai? Juk knygas rašome ne literatūros kritikams, o skaitytojams. Manau, kad skaitytojų nuomonę kartais galima priskirti kritikai, remiantis pirmuoju žodyne pateiktu paaaiškinimu, tačiau ne visa kritika yra pagrįsta, konstruktyvi. Taigi paruošiau trumpą sąrašą, kaip atskirti tą tikrąją konstruktyvią kritiką.

Kritika autoriui padeda tobulėti

Nurodomos pastabos, probleminės vietos leidžia autoriui apsvarstyti savo klaidas, silpnąsias vietas ir rašant kitus kūrinius jų nebekartoti.

Kritika išsakoma pagarbiai

Tekste tikrai negali būti autorių menkinančių žodžių, atvirų patyčių. Net jeigu kūrinys tikrai neprofesionalus, tai turi būti išsakyta pagrįstai, aiškiai, gerbiant autorių.

Kalbant apie nepagrįstą kritiką, ji turi šiuos bruožus:

1. Ji nieko neduoda, neleidžia autoriui tobulėti.

2. Dažniausiai sutinkami dviprasmiški teiginiai, mintys nepagrindžiamos.

3. Tonas būna nepagarbus, įžeidžiantis. Tikslas nėra padėti autoriui augti.

Kaip reaguoti, jeigu sulaukiate nepagrįstos kritikos? Atsakymas: niekaip. Manau, kad rašytojui veltis į komentarus su skaitytojais ir įrodinėti savo tiesą – tiesiog neprofesionalu. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, o mums kūrėjams nebūtina reaguoti į viską, kas sakoma. Turime tartum rėtis pasiimti tai, kas naudinga, kas leidžia augti.